Разделы библиотеки
Įsimylėję Italijoje - Мишель Смарт - Читать любовный роман онлайн в женской библиотеке LadyLib.Net
Įsimylėję Italijoje - Мишель Смарт - Скачать любовный роман в женской библиотеке LadyLib.Net
Смарт Мишель
Įsimylėję Italijoje
Аннотация к произведению Įsimylėję Italijoje - Мишель Смарт
Danielis Pelegrinis turi vesti, kitaip praras šeimos turtą. Eva Bergen yra tobula kandidatė dėl trijų priežasčių:
[ol]Jos kūnas – tikra pagunda.
Ji nepajėgia atsisakyti už santuoką siūlomos nežmoniškai didelės aukos labdarai.
O visų svarbiausia – ji negali pakęsti jo. Kietaširdis milijardierius nerizikuos, kad žmona jį įsimylėtų.[/ol]
Kai Evos pirma santuoka baigėsi tragedija, ji palaidojo bet kokią viltį vėl įsimylėti. Eva neabejoja, kad antra santuoka bus patogi abiem… Tačiau jos sutuoktinis pakeičia taisykles: ima ją sumaniai gundyti!
| Следующая страница |
1
Romanas
Vilnius
2019
Versta iš Michelle Smart, Buying His Bride of Convenience, 2017
© Michelle Smart, 2017
Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su
„Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“
Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.
Visos teisės į šį kūrinį saugomos. Šį leidinį draudžiama atkurti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn be raštiško leidėjo sutikimo. Už draudimo nepaisymą numatyta teisinė atsakomybė.
© Miglė Puzarienė, vertimas iš anglų kalbos, 2019
© Lina Noreikaitė, dizainas, 2016
© Shutterstock.com, viršelio nuotrauka
© „Svajonių knygos“, 2019
© „Svajonių knygos“, skaitmeninė versija, 2019
ISBN 978-609-03-0540-9
„Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.
1
– Ar nepabūsi ramiai? – Eva Bergen pyktelėjo ant priešais sėdinčio vyro.
Ji stabdė iš žaizdos ant nosies tiltelio tekantį kraują ir buvo pasiruošusi mažutes sterilias juosteles žaizdai suspausti. Procedūra būtų visai paprasta, jei jis netrepsėtų dešine koja ir nejudėtų visas kūnas.
Vyras dėbtelėjo į ją prisimerkęs, dešinė akis buvo ištinusi ir violetinė.
– Tiesiog užbaik darbą.
– Nori, kad užklijuočiau, ar ne? Aš ne slaugytoja, man reikia susikaupti, todėl pasėdėk ramiai.
Vyras sunkiai atsiduso, sukando dantis ir akis įsmeigė į tolumą jai už peties. Eva įtarė, kad jis įtempė ir visus kojų raumenis, nes pagaliau liovėsi trypęs.
Giliai įkvėpusi Eva palinko į priekį kėdėje, kurią teko paaukštinti, kad pasiektų vyro veidą, tada sudvejojo.
– Ar tikrai nenori, kad apžiūrėtų gydytojai? Manau, kad nosis lūžusi.
– Tiesiog užbaik, – piktai pakartojo jis.
Alsuodama pro burną, kad neįkvėptų jo aromato, ir stengdamasi neprisiliesti prie jokios kitos kūno dalies išskyrus nosį, ji užklijavo ant žaizdos pirmą juostelę.
Nuostabu, bet net sulaužyta nosimi Danielis Pelegrinis sugebėjo atrodyti neįtikėtinai meilus. Vešlūs ežiuku kirpti tamsiai rudi plaukai nė kiek nesusivėlė, siuvėjo siūtas kostiumas dailiai prigludęs. Galėtų pažvelgti į veidrodį ir pamerkti savo atvaizdui.
Danielis labai gražus vyras. Eva abejojo, ar kai jis pirmą kartą pasirodė prieš gerą mėnesį pabėgėlių stovykloje, bent viena padėjėja susilaikė neatsigręžusi. Čia jo antras vizitas. Prieš pusę valandos jis paskambino Evai ir net nepasisveikinęs paklausė, ar ši tebėra stovykloje. Jei būtų norėjęs paklausinėti apie ją, tai žinotų, kad Eva, kaip ir visas kitas personalas, butus turi stovykloje. Tada pareiškęs, kad jau atvažiuoja pareikalavo susitikti prie medicinos palapinės. Pokalbį baigė Evai nė nespėjus paklausti, ko jam reikia. Eidama iš aptriušusio administracijos pastato, kuriame dirbo nuo pat pradžių, medicinos palapinės link, atsakymą sumąstė pati.
Kai Karibų salai Kabaljerosui pirmą kartą smogė uraganas Ivaras, labdaros organizacija „Mėlynasis traukinys“, jau ir taip plačiai veikusi nusikaltimų kamuojamoje šalyje, buvo pirmoji gelbėjimo tarnyba, įsteigusi čia tikrą stovyklą. Dabar, praėjus dviem mėnesiams po didžiausios kada šalyje matytos gamtos stichijos, nusinešusios dvidešimt tūkstančių gyvybių, stovykla tapo namais beveik trisdešimčiai tūkstančių žmonių, apsigyvenusių brezento palapinėse ir glaudžiai suręstose laikinose pašiūrėse.
Kitos pagalbos organizacijos taip pat išplėtojo atskirus tinklus ir jų stovyklose gyveno panašiai tiek pat pastogės netekusių žmonių. Katastrofa buvo neįsivaizduojamo masto.
Danielis buvo vieno didžiausių filantropų ir humanistų Pieto Pelegrinio brolis. Pietas išgirdo apie uraganą ir sužinojo, kad dar sudėtingiau pasidarė dėl to, kad uraganas nusiaubė didžiąją dalį salos ligoninių. Jis tučtuojau nusprendė, kad fondas salos sostinėje San Pedre pastatys naują, gamtos stichijoms atsparią daugiafunkcę ligoninę. O po savaitės Pietas žuvo malūnsparnio katastrofoje.
Evai dėl netekties buvo labai liūdna. Nors buvo sutikusi Pietą vos kelis kartus, tačiau jį gerbė visa gelbėtojų bendruomenė.
Ji ir likęs personalas nepaprastai džiaugėsi, kai Pelegrinių šeima panoro tęsti ligoninės statybą. Salos gyventojams verkiant reikia daugiau medicinos paslaugų. Gydytojų yra ir labdaros organizacijos, agentūros stengiasi iš visų jėgų, bet to neužtenka. Ir negali užtekti.
Pieto sesuo Frančeska tapo naująja projekto vadove. Evai ji labai patiko, susižavėjimą kėlė jaunos moters ryžtas ir susikaupimas. Eva tikėjosi, kad lygiai taip pat susižavės ir merginos broliu. Kaip ir Pieto, Danielio vardas buvo plačiai žinomas pasaulyje, bet pripažinimą jis pelnė įkūręs architektūros bei statybos kompaniją, per pastaruosius penkerius metus daugiau nei kas kitas gavusią apdovanojimų už dizainą.
Tačiau Danielis Evai visai nepatiko. Nors garsėjo geru humoro jausmu ir neeiliniu intelektu, pasirodė pasipūtęs. Tvirta, dabar jau sulaužyta nosis susiraukė nepatenkinta, kai atvažiavo į stovyklą jos paimti vakarienės – į pasimatymą, kur eiti Eva sutiko tik todėl, kad Danielis įtikino, jog čia net ne pasimatymas, kad tik reikia aptarti statysimos ligoninės investicijas, o ji esanti tikra šios šalies žmonių ekspertė. Nusiskraidino ją į septynių žvaigždučių viešbutį gretimoje rojaus saloje Agvadiljoje, penketą minučių uždavinėjo tinkamus klausimus, o visą likusį vakarą gėrė kaip pasiutęs, klausinėjo nepadorių dalykų ir begėdiškai flirtavo.
Eva galėtų pasakyti, kad vieninteliai žavūs jo bruožai: išvaizda, kūno sudėjimas ir sąskaita banke. Kadangi jos imunitetas vyrams puikus, o dėl pinigų niekada galvos nesuko, šitie privalumai jai įspūdžio nedarė.
Neįkainojama buvo jo veido išraiška, kai Eva atsisakė pasiūlymo važiuoti į apartamentus taurelės prieš miegą. Jai susidarė įspūdis, kad Danielis Pelegrinis nepratęs prie žodžio ne iš priešingos lyties atstovių.
Net neatsisveikinęs pasiuntė vairuotoją nuvežti jos atgal į aerodromą. Tada matė Danielį paskutinį kartą, bet prieš dešimtį minučių įėjusi į medicinos palapinę rado jį ten jau laukiantį jos. Buvo akivaizdu, kad kažkas užvožė jam per nosį. Eva susimąstė, kas galėjo taip pasielgti ir kaip įmanoma jį surasti, nupirkti išgerti.
– Aš tau ne slaugė, – atkirto Eva, kai Danielis paliepė sutvarkyti.
Jis gūžtelėjo plačiais pečiais, bet be dirbtinės šypsenos, kurią Eva prisiminė iš pasimatymo.
– Tik kraujavimą sustabdyk. Neabejoju, kad esi ne kartą tai mačiusi, todėl turėtum bent iš tolo numanyti, ką reikia daryti.
Eva ne tik numanė. Įdarbinta koordinatore ir vertėja ji, kaip ir daugelis ne medicinos darbuotojų, dažnai ateidavo padėti medikams, kai prireikdavo dar vienų rankų. Vargu ar jai užteko pasitikėjimo lopyti sulaužytą nosį, tuo labiau pasipūtėlio milijardieriaus, kurio kostiumas turbūt kainuoja daugiau nei vidutinis metinis Kabaljeroso gyventojų atlyginimas, jei tik šiems pasisekė išvis turėti darbą.
– Pakviesiu kurią nors slaugę arba…
– Ne, jos užsiėmusios, – nutraukė Danielis. – Sustabdyk kraujavimą ir aš dingsiu iš čia.
Eva ketino ginčytis, kad ir ji užsiėmusi, Danielio elgesys pasirodė keistas, todėl ji stabtelėjo. Švelniai prilipdžiusi ant nosies antrą pleistrą pagalvojo, kad jis primena suspaustą spyruoklę. Ji užjautė tą, kuris pasitaikys sprogimo epicentre, kai ta spyruoklė neišvengiamai išsilaisvins.
Paėmusi trečią – paskutinį – pleistrą ji nesusilaikiusi pamatė, kaip blizga tamsūs vyro plaukai. Jei nežinotų, kad čia genų dovana, kurią turėjo ir kiti jos sutikti Pelegrinių šeimos nariai, pamanytų, kad vyrukas į kiekvieną kelionę vežiojasi asmeninę kirpėją. Ir asmeninį kostiumininką.
Eva gailestinga, todėl turėtų suprasti, kodėl jam atgrasu stovykloje. Danielis gyvena prabangiai. O čia vien skurdas ir purvas, kurio nepavyksta išvengti net ir nuolat valant. Štai taip stovėdama priešais jį Eva ėmė aiškiai justi šiurkščius savo džinsus bei marškinėlius, pajuto, kokia susivėlusi ant nugaros surišta plaukų uodegėlė.
Kam ta išvaizda įdomi? – liūdnai pagalvojo. Čia juk pabėgėlių stovykla. Visas personalas nuolat pasiruošęs kišti rankas ten, kur prireiks. Rengtis kaip madingai fotosesijai būtų ne tik nederama, bet ir nepatogu.
Tik šalia šio nepakenčiamo vyro ji pasijusdavo prasta ir nevalyva.
– Sėdėk ramiai, – priminė Danieliui, kai šio koja vėl ėmė ritmingai judėti. – Beveik baigiau. Nušluostysiu tave ir galėsi keliauti. Vis tiek turėsi laikyti pleistrus apie savaitę, nepamiršk, kad jie turi būti sausi.
Pasiėmusi antiseptinę šluostę ji švelniai nuvalė visus kraujo lašelius, nuvarvėjusius vėliau, kai pirmą kartą nuvalė jo nosį ir skruostus.
Staiga užuodė Danielio kvapą: buvo pamiršusi neįkvėpti. Turbūt pats gardžiausias jos žinomas aromatas, primenantis tankius miškus ir prisirpusius vaisius – būtų tik nusijuokusi, jei kas būtų užsiminęs, kad ji gali būti tokia romantikė.
Kaip toks nepakenčiamas vyras gali būti toks apdovanotas? Jo viename pirštelyje slypi tiek talento, kiek ji ir per visą gyvenimą nedrįstų tikėtis.
Ir jo akys nuostabios – neįskaitomos žaliai rudos, nors ir ne tokios ryškios kaip šviežiai pamuštas paakys, – staiga įsmigo į ją. Žiūrėjo tiesiai jai į akis.
Ji nenusisuko įkalinta jo žvilgsnio, prisivertusi sumirksėjo, pastūmė kėdę ir nušoko.
– Atnešiu ledo maišelį akiai, – sumurmėjo sutrikusi, bet stengėsi neišsiduoti.
– Nebūtina, – numojo Danielis. – Nešvaistyk resursų. – Iš vidinės švarko kišenės išsitraukė piniginę. Išėmė iš jos keletą popierėlių ir įspraudė jai į delną. – Čia išnaudotoms medicinos priemonėms atpirkti.
O tada tiesiog neatsisveikinęs ir net nepadėkojęs išėjo iš palapinės.
Tik atgniaužusi nuo Danielio prisilietimo tebedilgčiojančią ranką, Eva pamatė, kad jis įdavė dešimtį šimto dolerių kupiūrų.
* * *
– Turi būti kita išeitis, – tvirtai pareiškė Danielis, pildamasis antrą taurę raudonojo vyno, ir taip suspaudė butelį, kad krumpliai pabalo. – Tu gali valdyti dvarą.
Jo sesuo Frančeska, į kurią kreipėsi, tik papurtė galvą.
– Negaliu, juk pats žinai. Mano lytis netinkama.
– Negaliu vesti.
Santuoka jam skamba lyg prakeikimas. Danieliui jos nereikia. Jis nenori. Visa suaugusio žmogaus gyvenimą vengė vedybų, vengė bet kokio įsipareigojimo.
– Arba vesi ir valdysi dvarą, arba jis atiteks Mateo.
Paminėjus klastingąjį pusbrolį Danielį apleido paskutiniai santūrumo lašai ir jis tėškė vyno taurę į sieną.
Frančeska ranka sulaikė savo sužadėtinį Felipę, vaikiną iš specialiųjų pajėgų būrio, kuris jau ketino stotis. Tokiu pat ramiu balsu ji toliau kalbėjo Danieliui:
– Jis – kitas vyriškos lyties paveldėtojas po tavęs. Pats žinai – tai faktas. Jei nevesi ir nepriimsi palikimo, jis atiteks Mateo.
Stengdamasis susivaldyti Danielis giliai įkvėpė. Raudonas skystis varvėjo balta siena. Pažiūrėjus tinkamu kampu jis atrodė tamsus kaip kraujas, kuris pasipylė jam iš nosies, kai apimtas įniršio puolė Mateo. Abu apsikeitė keletu smūgių, būtų buvę ir dar blogiau, jei ne Felipė, kuris įsikišo ir juos išskyrė. Po ginčo pyktis ruseno Danielio širdyje tarsi gyvas padaras, tarsi susirietusi gyvatė, pasirengusi pulti pasitaikius menkiausiai progai.
Mateo išdavė juos visus.
– Turi būti koks nors legalus būdas apeiti paveldėjimo sąlygas, – tarė jis, o vynas, paklusęs traukos dėsniui, ėmė varvėti ant grindų.
„Prieš įleidžiant naujus nuomininkus teks sieną perdažyti“, – išsiblaškęs galvojo Danielis. Apartamentai Pizoje priklausė jam, bet čia jau šešerius metus gyveno sesuo. Dabar ji išteka už Felipės ir išsikrausto į Romą, o jei Danielis nesugalvos kitos išeities, vesti teks ir jam.
– Taisyklė pasenusi.
– Taip, – pritarė Frančeska. – Visi tai žinome. Pietas stengėsi susitarti su patikos valdytojais, kad ją pakeistų, bet nėra taip paprasta, kaip tikėjomės. Patika plieno tvirtumo. Prireiks mėnesių, o gal ir metų, kad sąlygos būtų pakeistos, o kol lauksime, Mateo gali vesti Natašą ir perimti palikimą.
Prakeiktas palikimas. Šeimos dvaras, apimantis šešių šimtų metų senumo pilį ir tūkstančius akrų vynuogynų, priklausė Pelegrinių šeimai ir jų palikuoniams nuo tada, kai princas Čarlzas Filibertas Pirmasis – pirmas maištininkas šeimoje – padėjo kertinį akmenį.
Prieš kelis dešimtmečius šeima atsisakė titulų, bet pilis liko jų spindintis brangakmenis. Siekiant išlaikyti dvarą neišdalytą, buvo laikomasi pirmagimystės teisės, todėl jį visada paveldėdavo vyriausias vyriškos lyties palikuonis. Ta taisyklė pasirodė per silpna Emanueliui II, žiauriam ir išprotėjusiam princui iš devynioliktojo amžiaus, įtarusiam, kad jo vyriausias sūnus homoseksualus, todėl pridėjo skirsnį, tebegaliojantį iki šių dienų: vyriausias vyriškos lyties palikuonis gali paveldėti dvarą tik būdamas vedęs.
Princas Emanuelis turbūt numatė, kaip toliau vystysis visuomenės papročiai, todėl skirsnyje apie santuoką akcentavo, kad žmona turi būti moteriškos lyties.
Sena taisyklė niekada nebuvo sukėlusi keblumų. Juk visi galų gale susituokia. Taip jau elgiasi žmonės, tuo labiau aristokratai. Bet pasikeitė laikai ir papročiai.
Kai mirė senelis, Danielis tebebuvo kūdikis, o turtą paveldėjo jo tėvas. Būdamas antras sūnus Danielis visada žinojo, kad po tėvo mirties dvarą perims Pietas. Tai jam visai patiko. Paveldo jis nenorėjo. Nemėgo senos vėjų košiamos pilies, kuri tik gėrė pinigus kaip ir vandenį, o dar labiau negalėjo pakęsti minties apie vedybas. Jautė savotišką priešišką pasitenkinimą galvodamas, kad visą gyvenimą praleis vienas, bus tikra rimto ir paklusnaus Pieto priešingybė.
Tačiau Pietas mirė.
Du mėnesius Danielis laikėsi įsitvėręs vilties, kad Pieto žmona Nataša galbūt laukiasi, o jei taip, ir jei gimtų berniukas, vaikas galėtų paveldėti dvarą, o Danielis galėtų toliau gyventi laisvą gyvenimą, kurį visada mėgo.
Paaiškėjo, kad Nataša tikrai laukiasi, deja, tėvas ne Pietas. Vyrui kape nespėjus atšalti ji užmezgė romaną su pusbroliu Mateo, kuris nuo trylikos metų gyveno kartu su jais lyg brolis. Neištikimas niekšas pats pasakė Danieliui, kad Nataša laukiasi jo vaiko.
Dabar prieš juos buvo du keliai. Arba Danielis pats susiranda žmoną ir atsisakęs taip branginamos laisvės paveldi pilį, kurios visai nenori, arba viską, ką taip brangino tėvas ir brolis, paveldės išdavikas pusbrolis.
Sukandęs dantis Danielis pasukiojo sprandą galvodamas apie motiną, jos meilę ir pasididžiavimą šeima ir dvaru, į kurį ji atitekėjo sulaukusi vos devyniolikos.
Taip išeina, kad kelias tėra vienas.
– Turiu vesti.
– Taip.
– Ir greitai.
– Taip. Ar turi kokią kandidatę? – tyliai paklausė Frančeska.
Ji žinojo, kaip brolis nekenčia vedybų. Frančeska teisiniuose dalykuose gaudėsi dar geriau nei Pietas. Jei ji nesugalvojo, kaip neleisti Mateo visko pasiimti, reiškia, tai neįmanoma.
„Kada nors taip ir bus“, – mintyse prisiekė Danielis. Kita Pelegrinių karta niekada nebus verčiama atlikti žygdarbio, kurio nenorės, žygdarbio, reikalaujančio tokios didelės kainos.
Danielis mintyse perbėgo moteris, su kuriomis kažkada susitikinėjo. Paskaičiavo, kad visos, kurios liko neištekėjusios, nulėktų pirkti vestuvinės suknelės jam dar nebaigus pirštis.
O tada prisiminė savo paskutinį pasimatymą. Vienintelį, kuris nesibaigė miegamajame.
Negalvodamas palietė sužalotą nosį. Ant jos tebebuvo sterilūs pleistrai, kuriuos taip atidžiai užklijavo Eva, žaizda gijo puikiai. Danielis prisiminė, kaip kaskart pažvelgus į jį blykstelėdavo krištolinės mėlynos akys.
Prieš mėnesį, per pirmą kelionę į Kabaljerosą Eva buvo jo vertėja. Suniokotoje saloje, kur vyravo ruda suplakto purvo spalva, ji švytėjo tarsi švyturys naktyje. O gal, tiksliau, jos raudoni plaukai, kuriuos nešiojo susirišusi į uodegėlę. Tokio raudonumo atspalvį turbūt galima rasti tik buteliuke, – tikras kontrastas baltai odai, kurią Eva turbūt nesustodama tepliojo kremu nuo saulės su didžiausia apsauga, kad išlaikytų tokį baltumą. Kontrastas buvo toks patrauklus, kad Danielis negalėjo įsivaizduoti, kaip kokia kita spalva, net ta, kuria apdovanojo gamta, galėtų merginai tikti labiau.
Net dėvėdama aptriušusius džinsus ir oficialius marškinėlius, Eva Bergen turbūt buvo pati gražiausia ir tikrai labiausiai žavinti moteris, kokią tik jis buvo sutikęs per visus trisdešimt trejus metus. Tačiau Eva jo nekentė.
Pažvelgęs į susirūpinusį sesers veidą Danielis šyptelėjo puse lūpų.
– Taip, – linktelėjo, – pažįstu tobulą moterį vedyboms.
Po valandos išėjęs iš apartamentų pagalvojo: kad ir kas nutiktų, bent jau motina tokiu jo sprendimu tikrai bus patenkinta.
* * *
Eva kantriai stovėjo eilėje prie personalui skirto dušo ir, kad greičiau prabėgtų laikas, žaidė telefonu. Stovykloje švarus vanduo ribojamas, todėl personalas su įkarščiu jį taupo. Eva įsigudrino nusiprausti apyšilčiu vandeniu per šešiasdešimt sekundžių kas tris dienas. Kaip ir kiti darbuotojai, ji jautėsi kalta ir kartu pajuto palengvėjimą susiruošusi išvažiuoti kaip kas trečią savaitgalį, jos laukė prabanga nuskristi į Agvadilją ir pagyventi viešbutyje.
Ten ji tikrai valandas mirks kvapnioje burbulinėje vonioje ir netaupys vandens, išsidžiovins plaukus, susitvarkys nagus ir nusivalys odą visą laiką gniauždama kaltę dėl stovykloje apsigyvenusių žmonių, negalinčių nė porai dienų ištrūkti ir pasilepinti.
Stovykloje netrūko vienintelio dalyko – mobiliųjų telefonų, atrodė, kad po tokį turi kiekvienas, net maži vaikai, kurie vargu ar turi antrą drabužių komplektą. Visi buvo pamišę dėl nemokamo žaidimo, kuriame reikia sprogdinti spalvotus burbuliukus. Technologijos sujungė visus stovyklos žaidėjus, pabėgėlius ir personalą, tiesiogiai varžytis vienam su kitu. Eva kaip ir visi kiti juto priklausomybę nuo žaidimo ir šiuo metu kaip tik ketino sumušti savo rekordą ir patekti į geriausių žaidėjų šimtuką.
Kol žaidė laukdama savo eilės į skurdų dušą, greta staipėsi trejetas paauglių, kurie apsimesdami abejingi godžiai stebėjo žaidimą.
Telefonas suvibravo rankose, bet ji nekreipė dėmesio.
– Turėtum atsiliepti, – kreivai šyptelėjo Odnis – vyriausias iš paauglių.
Jis dabar buvo devyniasdešimt devintoje vietoje tarp stovyklos žaidėjų.
– Perskambins, – numojo Eva ir neva piktai dėbtelėjo į berniuką.
Šelmiškai nusišiepęs Odnis pagriebė jos telefoną ir paspaudęs mygtuką prisidėjo prie ausies.
– Čia Evos telefonas, – tarė. – Kur galėčiau jus nukreipti?
Jo draugai garsiai sukikeno, Eva ir pati vos nenusikvatojo.
– Angliškai? – pasitikslino Odnis pašnekovo, aiškiai nekalbančio ispaniškai. – Aš prastai kalbu. Norėtumėte Evos?
Eva ištiesė ranką ir įrėmė į jį žvilgsnį.
Pikdžiugiškai šypsodamasis Odnis ištiesė telefoną.
– Tavo žaidimas neišsaugotas, – pasipūtęs paaiškino ir vėl visi nusikvatojo.
Linksmu balsu, pilnu susižavėjimo stovyklos vaikais, mažyliais ir paaugliais, Eva pagaliau atsiliepė skambinusiajam.
– Klausau.
– Eva? Ar čia tu?
Visas linksmumas dingo akimirksniu.
– Taip, kas klausia?
Ji gerai žinojo kas. Sodraus žemo Danielio Pelegrinio balso ir ryškaus akcento su niekuo nesupainiosi.
– Čia Danielis Pelegrinis. Man reikia su tavimi pasikalbėti.
– Paskambink mano sekretorei ir susitark dėl susitikimo.
Sekretorės ji neturėjo ir Danielis tai puikiai žinojo.
– Tai svarbu.
– Man nerūpi. Nenoriu tavęs matyti.
– Norėsi, kai sužinosi, kam man tavęs reikia.
– Ne, nenorėsiu. Tu…
– Vyras, turintis pasiūlymą, naudingą visai pabėgėlių stovyklai, – nutraukė Danielis.
– Ką čia kalbi? – įtariai paklausė Eva.
– Susitikime ir sužinosi. Pažadu, pasiūlymas vertas tavęs ir tavo stovyklos.
– Kitas mano laisvas savaitgalis…
– Aš pakeliui į Agvadilją. Pasirūpinsiu, kad man tave atgabentų.
– Kada?
– Šį vakarą. Kas nors atvažiuos po poros valandų.
Ir padėjo ragelį.
Получить полную версию книги можно по ссылке - Здесь
| Следующая страница |
Поиск любовного романа
|
Партнеры